Jeigu reikėtų pasirinkti operą šiems laikams, tai Richardo Vagnerio “Parsifalis”, sakė britų filosofas Rodžeris Skrutonas.
Tikriausiai todėl, kad nuo pat premjeros ji įmagnetino publiką ir dėl muzikinės kalbos ir dėl reikšmių ir prasmių tinklo, klausimų, tokių kaip atjauta, atpirkimas, artimo meilė, viltis virš realybės.
1882 m. “Parsifalis” pristatytas R. Vagnerio veikalams skirtoje festivalio scenoje Bayreuthe, tačiau jo idėja gimė dar 1857 m., kai autorius buvo apsėstas revoliucinių idėjų ir iki krikščioniškų Skandinavijos mitų. Regis, tik gyvenimo pabaigoje R. Vagneris atsidėjo šiam giliam veikalui.
Skolindamasis šventus krikščioniškus ritualus, budistišką moralę paversdamas savo kūrinio įrankiais, Vagneris ieško Išganytojo išganymo, aiškiai nepaminėdamas, kas tiksliai jis yra.
Nors dažniausiai “Parsifalis” inertiškai vadinamas opera, pats autorius išrado savo terminą, tai Bühnenweihfestspiel, festivalio scenai pašvęstas kūrinys arba misterija. Dėl savo transcendentinio prasmių krūvio, psichologinio kompleksiškumo, įstabios muzikos jis ir toliau jaudina vaizduotę, kursto filosofų diskusijas, masina dirigentus ir veda klausytojus prie Richardo Vagnerio altoriaus.
Vakarą ves Julijus Grickevičius - vienas geriausių šios muzikos žinovų ir puikus pasakotojas.
Vakaro metu klausysimės šio įrašo ištraukų: René Kollo, Gottlob Frick, Dietrich Fischer-Dieskau, Christa Ludwig, Zoltan Kélémen, Hans Hotter, Vienna Philharmonic, Sir Georg Solti – Parsifal. Decca, 1973