Fleitininkas Paulius Gefenas kviečia kartu panagrinėti, kaip keitėsi fleitos muzika – nuo stilizuoto barokinio šokio iki XVIII a. instrumentinės sonatos. Šią kaitą padės atskleisti trijų tarpusavyje kūrybiškai ir asmeniškai susijusių kompozitorių – Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Philippo Telemanno ir Carlo Philippo Emanuelio Bacho – kūriniai.

Bene žymiausias fleitos solo – Johanno Sebastiano Bacho „Badinerie“ („Pokštas“), finalinė jo Orkestrinės siuitos Nr. 2 h-moll dalis. Ši siuita įdomi ne tik kaip fleitos ir orkestro dialogo pavyzdys, bet ir kaip barokinių šokių virsmo savarankiška instrumentine muzika atspindys. Toks naratyvas suteikia naują impulsą ir solinei Bacho Partitai fleitai a-moll.

Svarbus šio vakaro veikėjas – ir Georgas Philippas Telemannas, savo amžininkų itin vertintas kompozitorius. Jo fantazijos fleitai solo stebina laisve ir įvairove: jose susitinka kontrastuoja prancūziška uvertiūra su lenkišku šokiu, fuga su improvizaciniu rečitatyvu. Tai lyg 12 kone nepriekaištingai tobulų deimantų, kuriuos verta įdėmiai apžiūrėti iš visų pusių, kad pajustume tarpusavio panašumus ir individualų išskirtinumą. Bacho ir Telemanno ryšį primena ir tai, kad Bacho sūnus Carlas Philippas Emanuelis Bachas buvo Telemanno krikštasūnis ir jo garbei gavo vardą Philippas.

Būtent Carlą Philippą Emanuelį Bachą Mozartas turėjo omenyje sakydamas: „Bachas tėvas, o mes vaikai.“ Berlyno Bachu kartais pavadinamas kompozitorius ne tik įvaldė ir kūrybiškai taikė baroko meistrų palikimą, bet ir praturtino muziką ekspresyviais, novatoriškais raiškos konceptais.

Solines kompozicijas renginio vedantysis atliks gyvai, o orkestrinėmis partitūromis pasimėgausime klausydami išskirtinius įrašus.