XIX amžiaus pabaiga ir XX pradžia – tai besitęsiančių revoliucijų laikotarpis. Keitėsi pasaulis, atsirado naujos realybės, kurios nebeįsipaišydavo į senas dogmas, ir tai negalėjo nepaliesti muzikos kalbos.
Ši kalba privalėjo keistis, nors niekas negalėjo žinoti iš anksto, kaip tai turi įvykti. Kova su apribojimais pavirto kova su šimtmečiais brandintais europietiškos muzikos kanonais. Griauti tradicinį kontrapunktą, harmonijas ir melodijas pasidarė ne tik madinga, bet vos ne privaloma, kad būti pripažintu „šiuolaikiniu“ kompozitoriumi.
Deja sugebėjimas sugriauti dar nereiškia sugebėjimo sukurti, ypatingai, kai sukurti pretenduojama kažką visiškai naują. Genijai, kurių buvo ne tiek daug, atsitrenkė į muzikinių kanonų sieną ir griovė ją. Vidutinybės, kurių visada daugiau, veržėsi į priekį, pasinaudojant tolerantišku požiūriu į „kūrybos laisvę“ ir „novatoriškumą“. Tradicinėms harmonijoms, natūraliai išreiškiančioms žmogiškas emocijas, pasidarė sudėtinga prasimušti per kalnus šlamšto, kuriuos kūrė ir talentingi „eksperimentatoriai“ ir stokojantys talentų „laisvi menininkai“.
Kaip pastebi muzikologas Viktoras Gerulaitis, „suformuoti muzikos harmoniją Europai prireikė tūkstantmečių, sužydėti jai buvo skirta trys šimtai metų, sugriauti užteko vos penkiasdešimties“.
Tačiau chaosas – dažnai tik prielaida atsirasti naujai tvarkai. Žmogaus prigimtis niekur nedingsta ir tarp technologinių išradimų, ir niekur nedingsta poreikis garsų harmonijoms. Jos privalėjo išgyventi XX amžiaus muzikoje, ir jos išgyveno – ne tik su praradimais, bet ir su atradimais.
Įsigilinti į šią tema kartu su Viktoru Gerulaičiu, paklausyti muzikinių liudijimų šio dramatiško laikotarpio, gal ir padiskutuoti šiais, vis dar aktualiais klausimais, kviečia naujas Muzikos magijos klubo projektas „Išsaugotos harmonijos XX amžiuje“.