Jeigu šiame pasaulyje kur nors yra Muzikos Tėvynė, tai ta Tėvynė – Persija. Prieš pustrečio tūkstantmečio čia gimusi muzikos tradicija, nepaisant sukrėtimų ir negandų, išliko gyvybinga iki mūsų dienų ir klausytojų yra itin mėgstama. Vokalinė muzika dažniausiai remiasi senąja persų poezija – čia skamba Rumi, Hafizo, Saadžio, Ataro, kitų persų poetų eilės. Apie ką jos? Apie rožes ir lakštingalas, juodas mylimos moters akis, vyną. Melodinės balso puošmenos primena kaligrafiškus ornamentus, o hipnotizuojantys ritmai atliepia širdies dūžius. Klasikinė persų muzika išsiskiria savitais muzikos instrumentų tembrais. Čia skamba taras (ilgakaklė liutnia), santūras (cimbolai), nėjus (ilgoji nendės fleita), kemanča (keturstygis smaiginis persų smuikas). Jiems pritaria tombakas (taurės formos būgnas) ir dafas (didelis rėmo būgnas su žvangučiais).

Kitados mokytojas Džalaladinas Rūmi taip pasakė: „Muzika – tai Rojaus vartelių girgždėjimas!“. Tuomet vienas įžūlus kvailelis jam atšovė: „nepatinka man vartų girgždesys!“ O Džalaldadinas jam taip atsakė: „aš girdžiu, kaip varteliai atsiveria, o tu girdi, kaip jie užsiveria!“

Popietės metu skambės autentiški persų klasikinės ir iraniečių liaudies muzikos įrašai, Shusha dainuojamos liaudies dainos, nėjaus (ilgosios nendrinės fleitos) virtuozo Hassano Kassaī atliekami kūriniai. Renginio kulminacija – albumas, kurį 2003 m. įrašė grupė Dastan bei dainininkė Parissa.

Vakarą ves etnomuzikologas Eirimas Velička.