Smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė-Žeižytė savo solo koncertuose derina aukšto lygio atlikimą su komentarais apie unikalų instrumentą. Muzikės istorinio Ferdinando Alberti smuiko (Milanas, apie 1760 m.) sodrus ir rezonuojantis tembras - charakteringas jos solinių pasirodymų aspektas.
Koncerto eigoje smuikas atsiskleidžia kaip per šimtmečius kintantis instrumentas, kurio techninės ir meninės galimybės formavosi skirtingose epochose. Johanno Sebastiano Bacho, Heinricho Ignazo Franzo Biberio, Niccolò Paganini, Eugène’o Ysaÿe bei kitų kompozitorių kūriniuose išryškėja smuiko "kalbos" raida — nuo barokinės retorikos ir polifoninio mąstymo iki romantinės virtuozinės tradicijos ir modernios, itin asmeniškos išraiškos.
Ilgametė tarptautinė koncertinė patirtis — pasirodymai Europoje, Japonijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose — leidžia Barborai kalbėti apie smuiką ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip jo kasdienei bendrakeleivei, gerai pažįstančiai instrumentą iš vidaus.
-
Barbora Valiukevičiūtė-Žeižytė
