Smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė-Žeižytė savo solo koncertuose jungia aukšto lygio atlikimą su gyvu pasakojimu apie patį instrumentą. Muzikė groja istoriniu Ferdinando Alberti smuiku (Milanas, apie 1760 m.), kurio sodrus ir rezonuojantis tembras - neatsiejama jos solinių pasirodymų dalis.

Šiame koncerte smuikas atsiskleidžia kaip per šimtmečius kintantis instrumentas, kurio techninės ir meninės galimybės formavosi skirtingose epochose. Johanno Sebastiano Bacho, Heinricho Ignazo Franzo Biberio, Niccolò Paganini, Eugène’o Ysaÿe bei kitų kompozitorių kūriniuose išryškėja smuiko "kalbos" raida — nuo barokinės retorikos ir polifoninio mąstymo iki romantinės virtuozinės tradicijos ir modernios, itin asmeniškos išraiškos. Tarp kūrinių atlikėja dalijasi įžvalgomis apie garso formavimą, techninius sprendimus ir tai, kaip pats instrumentas lemia muzikinį mąstymą.

Vertinama dėl skambesio aiškumo, struktūrinio jautrumo ir pasakojamojo ryšio su publika, Barbora kviečia klausytojus į gyvą susitikimą su smuiku — ne kaip istoriniu eksponatu, o kaip instrumentu, kuris per laiką nuolat keičiasi.

 Ilgametė tarptautinė koncertinė patirtis — pasirodymai Europoje, Italijoje, Japonijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose — leidžia jai kalbėti apie smuiką ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip jo kasdienei bendrakeleivei, pažįstančiai instrumentą iš vidaus