Šis vakaras – tai atvira erdvė, kur jaunieji kūrėjai kviečia mus įklausyti į jų pasaulį. Tą, kuris kupinas naujų idėjų, emocijų ir eksperimentų ir drąsos.
Tai unikali proga patirti, kaip skamba šių dienų poezija, bei sužinoti, kuo gyvena jauni ir perspektyvūs poetai, kokios temos jiems svarbios ir kaip jie išreiškia savo jausmus, mintis ir patirtis. Girdėsime eiles, kurios leis nors trumpam žvilgtelti į šiuolaikinės, jaunosios kartos pasaulį, pilną klausimų, ieškojimų ir netikėtumų, o drąsias mintis papildys unikali muzikinė patirtis.
Jaunieji poetai Uršulė Toleikytė, Linas Daugėla ir Alina Borzenkaitė pristatys savo kūrybą, kuri ne tik kvies apmąstyti, bet ir sužavės savo drąsa, autentiškumu ir šiuolaikinėmis įžvalgomis.
“Poezija kaip savęs kūrimas ir perkūrimas – visai reikšmingas motyvas. Visgi tą ,,aš” suvokiu per santykį, minėtas intersubjektyvumas man artimas. Esu santykyje su vidiniais labirintais, savo kūnu, kitu žmogumi, gyvūnu, ribinėmis patirtimis, esamais ar sukurtais pasauliais ir pan.”, – pasakoja poetė Uršulė Toleikytė.
Poetų kūriniai persipins su eksperimentine garso menininko Tado Greičiūno muzika, kuri išlaisvins žodį bei kurs nepaprastą atmosferą - tokią, kurioje poezija ir muzika tampa viena, nuolat kintančia kūrybinės laisvės forma.
Tai ne tik poezijos skaitymai, tai – jaunatviškos kūrybos šventė, kurios metu galėsite patirti, kaip drąsiai jauni poetai žengia į ateitį ir kaip šiuolaikinė muzika suteikia naują įkvėpimą žodžiui.
Šis renginys - Muzikos magijos klubo renginių ciklo „Eilių ir muzikos vitražai“ dalis. Nuo vasario 23 dienos, sekmadienio popietėmis, 16:00, jaukioje kamerinėje salėje skamba poezija, kurią skaito žymiausi Lietuvos skaitovai, aktoriai ir patys poetai, įvairiausiomis interpretacijomis pasižyminčius skaitymus lydi gyva muzika. Greta eilių skaitymo taip pat mėgaujamės ir dainuojamosios poezijos renginiais.
Vasarnamio prieblandoj žėri
melsvos sparnelių dulkės.
Kūnas, persmeigtas plonytės vinies,
bevardžiam kūrėjui primena rytą,
kai džiaugėsi jaunas drugys,
sklęsdamas tiesiai graibštan.
Bet žodžiai išblunka karšty,
ištirpsta grindjuosčių tarpuos,
raidės niekuo nevirsta,
audra nestiprėja.
Rudeniop užrašinėj liks kelios eilutės, kurių net neverta buvo pradėti,
ir persmeigtas drugio kūnas
po tų sapnų
pabudę
ir supratę
kad nėr nieko tikriau ir skaudžiau
už pabudimą nes už jį jautiesi skolingas
nueisim
susėsim prie lango
sakysim čia stiklas
ten šukės anapus
čia peilis
čia duona
ten laidas
į niekur
žiūrėsim viens kitam į akis
ten bus pieva žolynai
kažkur sučiulbės ruduo
žiūrėsim į duoną iš naujo
mokydamiesi kalbėti
čia aš
čia tu
ir kažkas tarp mūsų
jaukaus