Iš visų šaipydamasis, jis savo kūryboje praskriejo per daugelį amžių (nuo Renesanso iki XX a. II-os pusės) ir šalių (nuo Rusijos iki JAV), taip niekur neradęs tikros ir tvirtos dvasinės prieplaukos. Bet nuolat kartojo: „Aš negyvenu nei praeityje, nei ateityje. Aš – dabartyje“.  Jis išbandė visus XX a. muzikos stilius ir technikas nuo stabmeldystės iki avangardo. Ir pakeliui pribarstė tiek neįtikėtinai skirtingų šedevrų, kad amžiams liko vienu žymiausių visų laikų kompozitoriumi. Tas „muzikos amato meistras“ ir „tvarkos poetas“. 

Įsigilinti į šią temą kartu su Viktoru Gerulaičiu, paklausyti muzikinių liudijimų šio dramatiško laikotarpio, gal ir padiskutuoti šiais, vis dar aktualiais klausimais, galėsime Muzikos magijos klubo projekte „Išsaugotos harmonijos XX amžiuje“.