Jį vadino linksmu kaimo gyventoju, o vis tik jis buvo paryžietiškiausias iš prancūzų. Augino vynuoges ir tikrai nebuvo panašus į mėgėją gerti vandenį. Pokario laikų „dendis“ ir „poetas, primenantis valstietį“. Aksominių ir gaivių harmonijų komponuotojas, Fransisas Pulenkas buvo visas iš Mozarto ir Stravinskio, Paryžiaus folkloro ir katalikų bažnyčios, kaimo gryno oro. Nenuostabu, kad jo muzikos žanrinis laukas platus ir margas: nuo miuziklų iki mistinės „Litanijos juodajai Mergelei Marijai“, nuo šviesiai liūdnos Sonatos dviem fortepijonams iki svaiginančio valso balsui „Meilės keliai“...

Įsigilinti į šią temą kartu su Viktoru Gerulaičiu, paklausyti muzikinių liudijimų šio dramatiško laikotarpio, gal ir padiskutuoti šiais, vis dar aktualiais klausimais, galėsime Muzikos magijos klubo projekte „Išsaugotos harmonijos XX amžiuje“.